Praėjusių metų Obuolių pyragų konkurse buvo daug įvairių skonių, kvapų, žmonių istorijų ir jaukaus šurmulio. Tačiau kai kurie pyragų skoniai mano atmintyje išliko atmintyje itin ryškiai. Apdovanotasis pyragas. Nenusakomo švelnumo pyragas – rafinuoto skonio, tuo pačiu labai obuolinis, bet harmoningas ir, sakyčiau, netikėtas. Jau ką kalbėti, kad ir labai gražus.

Jo autorė – Justina. Su Justina pirmą kartą susipažinome keramikės Astos vedamame keramikos lipdymo užsiėmime. Vėliau teko pažinti ją ir kitame amplua – kaip kūrybingą, jautrią, aistringai virtuve besidominčią jauną moterį. Ir tada pagalvojau: turbūt visai natūralu, kad jautrios rankos gali taip pat gerai minkyti ir molį, ir tešlą pyragui. Štai taip pamačiau šią pyragų pyrago kepėją: dėmesingą detalėms, bet laisvai improvizuojančią.

  Justina Survilaitė, virtuvės entuziastė, gyvenanti Trakų Vokėje. Šį kartą kviečiau ją prisiminti praėjusių metų konkursą, pasidalinti savo pyrago istorija ir mintimis apie obuolių pyragus, kūrybą bei tą ypatingą skonį, kuris gimsta nebūtinai atsivertus receptų knygas.

    – Justina, kaip kilo mintis dalyvauti Obuolių pyragų konkurse pirmąjį kartą?

    – Mintis mane pakutendavo kasmet per renginį, kai prieidavau prie konkurso palapinės. Vis pagalvodavau, kad kitąmet jau tikrai dalyvausiu. Aš nemažai sukuosi virtuvėje ir mėgstu eksperimentuoti tiek su rimtu maistu, tiek su desertais, todėl buvo labai įdomu išbandyti savo jėgas konkurse. Taip sutapo, kad skelbimą apie registraciją konkursui pamačiau būtent tą rytą, kai balkone gerdama kavą bandžiau prisiminti, kokį pyragą kepiau sapne. Pagalvojau, kad tai ženklas, ir nieko nelaukusi užsiregistravau. Man labai patinka visos bendruomenę jungiančios iniciatyvos, todėl mėgaujuosi būdama to dalimi.

    – Kaip manai, kuo išsiskyrė tavasis pyragas, sulaukęs daugiausia komisijos ir degustuotojų balsų?

     – Šitas klausimas gali būti atsakytas tik tų, kurie ragavo ir smeigė širdeles. Nuoširdžiai – pyrago recepto net neatkartočiau, nes virtuvėje vyko kūryba, ir tai, ką kepiau bandymui prieš konkursą, net nebuvo panašu į konkursinį rezultatą. Buvo lietingas savaitgalis, todėl pyragą kepiau šildantį –  paskanintą įvairiais prieskoniais ir šilkiniu sūrio sluoksniu. Atsimenu, kad paskutinę minutę nukirpau nuo palangės augančio rozmarino šakelę ir įmečiau į obuolių masę, gal ta intuicija ir padovanojo man sėkmę. Visada gaminu vadovaudamasi nuojauta, galvoju apie žmones, kurie ragaus, ir įdedu visą širdį. Tikiuosi, kad būtent mano meilė ir jautėsi tuose pyrago gabalėliuose, kuriuos ragavo komisija ir publika. Labai svarbu paminėti, kokį didelį darbą padarė mano gyvenimo meilė Antanas – tai jis pjaustė obuolius mažiausiais įmanomais gabaliukais, kad jie nesukeptų ir liktų šiek tiek traškūs. Po konkurso mes darniai sutarėme, kad būtent jo indėlis ir padovanojo visas pergales!

    – Kokia šio pyrago istorija?

    – Prieš konkursą sapnavau, kad su tėčiu kepame pyragus. Mano tėtis nuostabiai gamina, ir man labai svarbi jo nuomonė apie mano gaminamą maistą, todėl šį pyragą įkvėpė sapnas. Pavadinau savo pyragą „Prisisapnavo“. Jame buvo visko, kas dera su obuoliais, o receptas buvo kuriamas tiesiog virtuvėje, proceso metu klausantis muzikos, kaip visada dainuojant į kepimo mentelę ir fone ūžiant mikseriui.

     – Kokia nuotaika liko prisiminimuose iš praėjusių metų renginio?

    – Buvo labai smagu! Aš džiaugiausi matydama, kaip tirpsta mano pyrago gabalėliai, džiaugiausi būdama šventės dalimi. Jau turiu idėją šių metų konkursui.

     – Ką tau asmeniškai reiškia tokie bendruomenės renginiai Trakų Vokėje?

     – Mane jie nukelia į vaikystę. Esu Vokėnė, čia augusi ir kurianti jau savo šeimą. Tokie renginiai man primena visas šventes vaikystėje, kada su tėvais eidavome prie dvaro ar arklidžių susitikti su kaimynais ir giminėmis, pasiklausyti „Vijos“ ar atvykusių atlikėjų bei pabūti kartu. Labai džiaugiuosi, kad gyvenu išskirtinėje bendruomenėje, kurioje visi esame kažkiek savi…

    – Ko palinkėtum tiems, kurie šiemet svarsto kepti pyragą ir dalyvauti konkurse?

    – Pasikliauti intuicija, nesidrovėti ir tiesiog pasiruošti smagiai praleisti laiką. Nereikia bandyti nugalėti, tiesiog pasidžiaukime bendruomeniškumu ir pavaišinkime vieni kitus pyrago gabalėliu.

Ir paskutinis klausimas. Jei iškeptum didelį sezoninį pyragą, su kuo norėtum juo pasidalinti?

Pastatyčiau jį prie Marijono parduotuvės ir tegul vaišinasi visi Vokėnai, kurie nori saldumo!

    Tokie bendruomenės renginiai Trakų Vokėje tampa daugiau nei švente kalendoriuje. Jie primena vaikystės ritualus, stiprina šeimos ir giminės jungtis per virtuvės istorijas, atveria erdves naujiems susitikimams su kaimynais. Gal todėl obuolių pyrago gabalėlis tokioje šventėje yra daugiau nei vaišės, tai maži, bet saldūs tarpusavio mainai.

   Justinai palinkėjus pasidalinti dideliu sezoniniu pyragu su visais Vokėnais prie Marijono parduotuvės, belieka pasidžiaugti, kad galbūt būtent taip ir atrodo tikra bendruomenė: dosniai besidalijanti obuoliais, pyragais ir rūpesčiu vienas kitu.